Alzheimerio liga – tai lėtinė smegenų liga, pasireiškianti progresuojančiu atminties praradimu, kalbos ir įvairiais elgesio sutrikimais, dėl kurių sutrinka ligonio kasdienė veikla. Ši liga yra dažniausia demencijos (įgytos silpnaprotystės) priežastis.

Pirmasis šią ligą aprašė vokiečių gydytojas Alois Alzheimer. 1901 m. jis apklausė 51 metų pacientę Augustę Deter, kurią atgabeno jos vyras Karl Deter, jau nebeįstengiantis ja rūpintis. Gydytojas stebėjo nepaaiškinamą atminties sutrikimą, nepagrįstus įtarinėjimus apie vyro neištikimybę, kalbos sutrikimus. Simptomai greit progresavo ir jau po 5 metų moteris buvo prirakinta prie lovos. 1906 m. ji mirė nuo išplitusios infekcijos, plaučių uždegimo. Atlikęs autopsiją A. Alzheimer aprašė ligai būdingus smegenų pakitimus. 1906 m. lapkričio 3 d. jis pristatė Augustės Deter atvejį 37-ajai Pietvakarių Vokietijos Psichiatrų draugijai, apibūdindamas neurofibrilinius tinklelius ir amiloidų plokšteles kaip ligai charakteringus požymius.

Šį ir panašius atvejus vėliau savo „Vadovėlyje studentams ir gydytojams“ aprašė E. Krepelinas, pavadindamas Alzheimerio liga.

Alzheimerio ligos pirminė daugumos atvejų priežastis yra nežinoma. Dažniausiai šia liga suserga vyresni nei 65 metų žmonės. Amžius – didžiausias rizikos veiksnys. Sergamumas padvigubėja kas 5 metai asmenims per 60 metų.

Ankstyva Alzheimerio liga, prasidedanti jaunesniems kaip 60 metų žmonėms, dažniausiai būna šeiminė, paveldima. Ją sukelia kelių genų mutacijos. Tačiau šeiminiai ankstyvos Alzheimerio ligos atvejai sudaro tik apie 2–4 %.

Kiti šios ligos rizikos veiksniai: bloga socialinė ir ekonominė padėtis, menkas išsilavinimas, galvos smegenų trauma. Lytis taip pat turi įtakos – moterys susirgti šia liga turi didesnę tikimybę. Taip pat yra įrodymų, kad su šios ligos išsivystymu yra susiję cukrinis diabetas, didelis cholesterolio kiekis, mažas fizinis aktyvumas, hipertenzija, nutukimas.

Liga dažniausiai prasideda neryškiu, bet pamažu progresuojančiu atminties sutrikimu. Pablogėjusi atmintis yra pagrindinis Alzheimerio ligos požymis. Anksčiausiai ir ryškiausiai sutrinka naujos informacijos įsisavinimas, vystosi dezorientacija laike ir erdvėje. Vėliau ima trikti anksčiau įsisavintos informacijos atgaminimas, ligonis užmiršta net savo vaikų vardus ar kiek jų turi, nebeprisimena su kuo gyvena, praranda visus buitinius įgūdžius, ima nebemokėti atlikti jam įprastų veiksmų ir darbų, nežino, kad reikia valgyti, praustis ir kt. Sergantysis gali nebeatpažinti daiktų, pažįstamų asmenų ar net sa­vo veido, blogėja dėmesys.

Svarbi sudėtinė Alzheimerio ligos dalis yra kalbos sutrikimai. Pradinėse stadijose žmogus ima vis sunkiau rasti reikiamų žodžių. Paskui pablogėja kalbos supratimas, nyksta bendravimo įgūdžiai. Dėl to pa­ste­bi­mai sutrinka įprastinė li­go­nio veik­la.

Sergant Alzheimerio liga, dažni elgsenos sutrikimai. Sujaudinimas, asmenybės pokyčiai, psichozės pasitaiko jau ligai progresuojant. Neretai pasireiškia dep­re­si­ja, ne­ri­mas, retkarčiais – klie­de­siai ir ha­liu­ci­na­ci­jos.

Įtarti ir diagnozuoti Alzheimerio ligą yra nesunku remiantis vien tik klinikine simptomatika. Susirgusieji gana retai kreipiasi į gydytojus dėl blogėjančios savo atminties, dažniausiai atminties ar elgsenos pokyčius pirmieji pastebi artimieji ar šeimos gydytojai. Ligą diagnozuoja gydytojas neurologas ar psichiatras.

Įtarus Alzheimerio ligą, pacientas ir jo artimieji yra apklausiami, atliekamas bendras medicininis ir neurologinis ištyrimas. Įvairių testų ir užduočių pagalba (laikrodžio testas, protinės būklės mini tyrimas ir kt.) įvertinama atmintis, kalba ir kitos pažinimo funkcijos. Atliekami reikiami laboratoriniai tyrimai, galvos smegenų kompiuterinė tomografija.

Nustačius Alzheimerio ligą, skiriamas specifinis gydymas atminčiai ir kitiems pažinimo procesams gerinti. Esant psichozei, kliedesiams, haliucinacijoms, depresijai, nerimui, skiriami vaistai šiems simptomams slopinti.